Bendravimas su vaikais

Paskutinieji mano straipsniai  buvo liūdni, stebinantys nelinksmais dalykais.  Atrodytų lyg mano darbe linksmesnių akimirkų nelabai ir pasitaiko.
Papasakosiu šiek tiek, kas tai yra vaikų ekspertizė ( teismo psichiatrijos, psichologijos). Kad vaikai visiškai nebijotų į ją atvažiuoti, jeigu kada nors to prireiktų.
Visų pirma mes, vaikų specialistai, su vaikais ir bendraujame kaip su vaikais – šnekame, juokaujame, piešiame ir lipdome… Tik po to vaikas papasakoja apie įvykusį įvykį. Gerų emocijų fone vaikas neužstringa ties tuo vienu įvykiu. Čia, kaip ir natūraliame gyvenime, vaikas patiria įvairų emocijų, supranta, kad įvykęs įvykis yra vienas iš daugelio, būna ir kitų įspūdžių.
Negaliu atsidžiaugti, kai vaikas išėjęs iš „baisiosios“ ekspertizės, nubėgęs pas laukiančią savo mamą (tėtį ar kitus artimuosius) džiugiai čiauškia, kartoja, ką mes veikėme kartu, o ne drebėdamas pasakoja, ko jo klausiau… Kaip dažniausiai tėvai ir įsivaizduoja ekspertizę.
Aišku, reikia išlaikyti pusiausvyrą ir neužsižaisti vien tik su vaiku (teko matyti ir tokių psichologinių apklausų).
Deja, dažnai tėveliai patys užstringa išgyvenimuose, susijusiuose su vaiko įvykiu ir visai to nenorėdami, nesąmoningai verčia tai daryti (užstrigti prisiminimuose, išgyvenimuose) savo vaiką. Dalis vaikų tą įvykį ir patys sau prisimena, nors didžioji dalis jų  apie tai nepasakoja. Vaikui yra svarbios jo motinos, kitų artimųjų reakcijos į įvykį. Tėvai tikisi, kad jų žodis: „nebijok“ nuramins vaiką. Vien pats žodis „nebijok“ jau sukelia nerimą, nes vaikas supranta, kad “čia reikia kažko bijoti”.
Dažnas  vaikas, išėjęs iš ekspertizės, nustebina savo artimuosius pasakydamas, jog norėtų čia atvažiuoti dar kartą…Vadinasi, jis tikrai pasijuto suprastas. O jam to labai reikia..
Šimtą kartų įsitikinau, kad vaiko psichiką  traumuoja ne paties įvykio prisiminimas, kalbėjimas su vaiku apie tai, bet netinkamos suaugusiųjų reakcijos, žodžiai, klausantis vaiko pasakojimo. Būtent, ne tik žodžiai, bet, ypatingai neadekvatus suaugusiųjų reagavimas: nuoširdumo stoka, nesugebėjimas pajausti vaiko išgyvenimų, jo  emocijų, vaikui sukelia  nesaugumą ir nepasitikėjimą suaugusiaisiais.  Tas pats žodis gali tiek gydyti, tiek žeisti, žiūrint kaip jis bus pavartotas.

Nesakau, kad visi taip turėtų mokėti bendrauti (tada nebereikėtų specialistų), bet tie, kurie turi apklausti vaikus, suprasti ir perteikti jų išgyvenimus, savijautą – bendrauti mokėti privalo.

Share

Komentaras bus šalinamas, jeigu naudojami necenzūriniai žodžiai, vulgarūs, skatinantys smurtą, grasinantys, įžeidžiantys, nerišlūs išsireiškimai.
Pagarbiai,
Administratorius.