(Beveik) Psichoterapeutas

"Stomatologas" Indijos gatvėje. Su chalatu, turi įrankį ir svarbiausia - pigiai. Ko dar bereikia?
„Stomatologas“ Indijos gatvėje.
Su chalatu, turi įrankį ir svarbiausia – pigiai. Ko dar bereikia?

Pasidomėjusi internete psichoterapeutų paslaugomis, nustebau, kad besisiūlančių besivadinačių „psichoterapeutais“ tiek daug palyginus su paklausa. Oho, kiek norinčių lengvai pasipelnyti duoną! (nevalingai į galvą ateina man mintis,vėliau, perskaitę šį mano straipsnelį suprasite, kodėl būtent tokia mintis). Ir stebimas tik vienas kitas skelbimėlis, viena kita žinutė, kad „norėčiau nueiti pas psichoterapeutą“ ir kaip taisyklė – už nedidelę kainą. Diskusijų klubuose psichoterapeutu dažniausiai pasigiriama irgi tik tada, jei psichoterapeuto, pas kurį žmogus lankosi kaina nedidelė – eina žmogus kažkur prie poliklinikos (pvz.psichiatras priima kažkur valdiškose patalpose ir pan.) ar dar kažkur… Ir žmogus džiaugiasi tuo, ką turi…

Susidaro įspūdis, jog tokių psichoterapinių „gydymų“ labai abejotina vertė, susimąstoma retai. Juk dažniausiai tokie psichiatrai, priimantis „šalia“ valdiško darbo, neturi tikro psichoterapinio išsilavinimo. O baigę tik psichologios studijas žmonės irgi neturėtų užsiimti psichoterapine praktika. Jie galėtų užsiimti konsultacijomis, psichologiniais tyrimais ir kt. Juk prie geriausių norų žmogus negali padėti tuo, ko jis neturi, neišmano pats, tik giriasi išmanąs (o kalbėti tai mes visi – oho – kaip mokame! ). Dažniausiai įsivaizduojama, kad pokalbiu (o taip jau daugelis ir įsivaizduoja psichoterapiją) gali padėti bet kuris psichiatras, psichologas ar asmuo bevadinantis save psichoterapeutu. (Tokiu atveju, pacientai sako: „oi, ta psichiatrė kaip gražiai kalbasi apie viską su manimi…“) ir pan.

Žmogus turi būti nemažai krimtęs psichoterapijos mokslų (o nepraėjęs kelių savaičių kursus) bei turėjęs daugiametę (būtent tas žodis – daug metų) asmeninę psichoterapiją arba psichoanalizę bei savaime aišku, turėti nemažą praktiką su pacientais. Tik toks žmogus turėtų drįsti vadinti save psichoterapeutu, galinčiu padėti kitam. Šitaip atsijojus visus besisiūlančius, manau, kad tikrų psichoterapeutų liktų labai nedaug.

Galbūt dėl šios paprastos mano minimos priežasties – išsilavinimo trūkumo ir asmeninės psichoterapijos, praktinės patirties trūkumo, tiek daug nusivylusių pabuvojus pas „psichoterapeutą“.

Tad norėčiau patarti prieš kreipiantis pas taip vadinamą specialistą, tikrai susižinoti, ar tas specialistas yra baigęs profesionalius mokslus, ar turi atitinkama išsilavinimą. Kitu atveju, neverta jiems mėtyti net po 20 – 30 litų, nes tie pinigai vis tiek bus išmesti kaip į balą. Tada geriau rinktis tebestudijuojantį psichoterapeutą, tada bent jau bus aišku, kad jis nors dar nėra iki galo baigęs mokslų, bent nėra apsišaukėlis.

Gydyti žodžiais gali žmogus, kuris žino, ką su jais daro, kada, kam, dėl ko ir kokias technikas sesijos metu naudoja. O ne tai, kad vyksta pokalbis dėl pokalbio.

Dažnai profesionalo pasakytas net vienas kitas žodis yra vertesnis už kelis šimtus žodžių, pasakytų neišmanančio žmogaus. Profesionalai mažai kalba visose srityse, psichoterapija ne išimtis.

Neimanoma tikėtis teigiamų asmenybės, elgesio, mąstymo ir kt. pokyčių lankantis pas žmones, kurie patys nelabai supranta, ką daro…

Share

Komentaras bus šalinamas, jeigu naudojami necenzūriniai žodžiai, vulgarūs, skatinantys smurtą, grasinantys, įžeidžiantys, nerišlūs išsireiškimai.
Pagarbiai,
Administratorius.