Ko žmogus tikisi psichoterapijoje, ką nori suprasti ir pakeisti savo gyvenime?

tiredPsichoterapija – vienas iš gydymo metodų. Kaip ir kitų gydymų atvejais – vieniems ji būna mažiau, kitiems labiau sėkminga. Nebūtinai psichoterapija turi tęstis metų metais. Brandūs žmonės pagerėjimą psichoterapijoje dažnai pajunta gana greitai, ir vėlesnė psichoterapijos trukmė priklauso jau individualiai. Dažnai ji tęsiasi tiek, kiek reikia  laiko šiam pagerėjimui įtvirtinti.
Tai plati tema, apie kurią būtinai dar parašysiu daugiau. Dabar tiesiog papasakosiu vieną trumpą sėkmingą istoriją.
Kartais tereikia tik nedidelio stumtelėjimo, padrąsinimo ir palaikymo iš artimųjų, bendradarbių, specialisto suradimo ir rekomendavimo, nes pačiam žmogui kartais nepakanka drąsos, jėgų ir pasitikėjimo eiti gydytis.

Ponas M. – išsilavinęs keturiasdešimtmetis vilnietis. Dirba jis stabilioje kompanijoje nuo pat jos įkūrimo, yra labai vertinamas specialistas, gaunantis stabilų atlygį už savo darbą. Vaikai jau suaugę, tačiau gyvena kartu su savo tėvu nemažame name.
Bet vyro gyvenimą temdo gili depresija. Prieš maždaug dešimt metų mirė jo žmona. Praėjo nemažai laiko, tačiau širdgėla jo sieloje ne rimsta, o su kiekvienais metais gramzdina jį vis giliau į liūdesį.

Pačiam jam tokia būsena  atrodė lyg jau ir įprasta, gana natūrali, neišvengiama ,  visą šį laiką jis pats niekur nesikreipė pagalbos. Tačiau dėl jo sunerimo bendradarbiai ir pradėjo rūpintis, prisilaikydami visapusiško atsargumo ir mandagumo. M. pats sutiko su jais, kad jo būsena nėra tokia gera, kokia galėtų būti, kokia būdavo anksčiau. Per aplinkui, per tarpininkus jis galų gale išdrįso ateiti pas mane gydytis. Prisipažino, kad yra praradęs bet kokį gyvenimo džiaugsmą, netgi gyvenimo prasmę. Gyveno, dirbo dėl to, kad „reikia“. Mažai besitikėjo, kad jam gali pagerėti.
“Ką šie pokalbiai ir tokia maža tablečiukė gali man padėti?” – iš pradžių  nepasitikėjimo, beviltiškumo ir retorinių klausimų iš M. buvo nemažai. Vėliau jų mažėjo. Psichoterapija buvo derinama su medikamentiniu gydymu.
Keitėsi metų laikai. Po žiemos atėjo pavasaris, o po to ir vasara. Vasaros pradžioje, pradėjus akivaizdžiai gerėti būsenai, M. dingo.
Vėl pasirodė tik rudenį. Dabar jau linksmas ir tik trumpam. Tik papasakoti apie tai, kas įvyko vasarą: pirmą kartą per paskutinius dešimt metų išėjo atostogų, išvažiavo pailsėti į kurortą, sutiko moterį, pamilo, vedė ir vėl pradėjo džiaugtis gyvenimu.
Gydymas tuo natūraliai ir baigėsi 🙂
Žmogui pagerėjo, jis vėl tapo pajėgus pats  kontroliuoti ir vadovauti savo gyvenimui, o ne tik plaukti pasroviui…

Apie psichoterapijos subtilybes rašysiu dar ne kartą. Ypač jeigu turėsite klausimų.

Share
  1. Tikra tiesa, pačiam taip nutiko praėjusiais metais, tik negaliu pasakyti, kad šį rudenį gryžau visiškai trumpam. Vasara, kai pagalvojau, kad viskas jau super! Nustojau gerti vaistus, o nebuvau dar pragėręs jų pakankamą laiką.Tai po kelių mėnesių vėl pradėjo blogėti, o kad tai suprasčiau dar laiko praėjo. Dabar vėl išnaujo pradedu gerti vaistus, vaikštau pas gydytoja, tik ne taip intensyviai. Bet tikrai geriau. O būtent dėl pradžios, jei ne keli asmenys – tai taip pat būčiau ir neapsilankęs pas psichoterapeutę.

  2. Gydymas toks dalykas, kad net pats profesionaliausias specialistas, įdėjęs visas pastangas ir žinias, negali žinoti, prognozuoti, kuris pacientas grįš, t.y. atkris, o kuris – ne. Todėl belieka remtis ir žinomomis, ir, deja, pamirštamomis tiesomis – kuomet greičiau bus kreiptasi į specialistą (gįžta dėl pablogėjimo), tuo greitesnės, efektyvesnės pagalbos galima tikėtis. Ši taisyklė galioja ne tik psichoterapijoje, psichiatrijoje, bet visose sveikatos srityse.
    Skaitydama žmonių komentarus suprantu, kad tikrai yra neaišku, kada reikėtų (galima būtų) kreiptis į psichiatrą, kada į psichoterapeutą. Ir ar galima gydytis – ir pas psichoterapeutą, ir pas psichiatrą vienu metu, ir kam to reikia? Variantai galimi visi trys: į psichiatrą kreipiamasi, kai yra akivaizdus būklės pablogėjimas, pvz.: ženklus miego sutrikimas, slogi nuotaika, trikdanti kasdienę veiklą, nenoras gyventi ir t.t., t.y., kai akivaizdžiai reikalingas neatidėliotinas medikamentinis gydymas. Psichoterapija – gydymas pokalbiu, žodžiu, patikint psichoterapeutui savo sunkiausius išgyvenimus, ir tikintis pagerėjimo be medikamentų. Šiuo atveju gerėjimui būtų būtina sąlyga, kad žmogus visiškai pasikliautų psihoterapeutu, jaustųsi su juo saugus ir juo pasitikėtų. Ir trečias būdas – derinant gydytojo psichiatro gydymą su psichoterapija, kai gydomasi pas du specialistus (tikrai turinčius atitinkamą išsilavinimą) vienu metu. Manoma, kad šis būdas yra vienas efektyviausių, ypač, kai situacija yra sudėtingesnė. Būklei pagerėjus, po kurio laiko, gali likti lankymasis tik psichoterapijai.
    Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, todėl drąsiau reikėtų naudotis šių sričių specialistais, sužinoti jų nuomonę. Kreiptis, kad ir vienkartinėms jų konsultacijoms.

Komentaras bus šalinamas, jeigu naudojami necenzūriniai žodžiai, vulgarūs, skatinantys smurtą, grasinantys, įžeidžiantys, nerišlūs išsireiškimai.
Pagarbiai,
Administratorius.