Senėjimo sėkmingumas, tiriant šiam procesui svarbius veiksnius teismo psichiatrinėse ekspertizėse

old-couple-21[1]

Šio tyrimo siekis – analizuoti senėjimo reiškinį tuo aspektu, kad būtų galima nustatyti, kokie veiksniai yra reikšmingi gyvenimo kokybei vėlesniais gyvenimo metais, t.y. sėkmingam senėjimui. Norint daryti išvadas apie sėkmingą ar nesėkmingą senėjimą, reikia kuo išsamesnių tiriamų asmenų duomenų dar iki 50 metų, 50- ties metų amžiaus ir vėliau.

Šio darbo metu ieškota atsakymų į iškeltus klausimus: kokią įtaką turėjo tiriamųjų gyvenimo kokybei ir trukmei, jei asmenys sirgo vienomis ar kitomis, ypač galvos smegenų, ligomis bei psichikos sutrikimais. Dėmesys atkreiptas, ar tiriamieji sirgo demencija, ar ne, kokią įtaką demencija turėjo jų gyvenimo trukmei. Mėginta nustatyti, kokią reikšmę turėjo tiriamųjų socialiniai ryšiai su artimais ar kitais žmonėmis, jų senėjimui. Darbas parodė, kad senėjimo reiškinį galima tirti pomirtinėse teismo psichiatrijos ekspertizėse, retrospektyviai analizuojant turimus tiriamų (jau mirusių) asmenų duomenis.

ĮVADAS

Žinoma, kad veiksniai, turintys įtakos senėjimui, yra daugiau ar mažiau kontroliuojami. Mažai kontroliuojami veiksniai yra: psichikos sutrikimų (depresijos ir kt.) buvimas, šeimos narių ilgaamžiškumas, tiriamųjų temperamentas vaikystėje, fizinė tiriamųjų sveikata iki 50 metų amžiaus ir vėliau, šeimos narių ryšys (artimas ar ne). Kontroliuojamais veiksniais laikytini: alkoholio vartojimas, rūkymas, šeimyninio gyvenimo stabilumas, fizinis aktyvumas, kūno masės indeksas, sugebėjimas susidoroti su problemomis, išsilavinimas.

Atliekant tiriamąjį darbą nustatyta, kad pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės vertinimo kriterijais gali būti:

1. Gydytojų patvirtinta objektyvi fizinė sveikata ir neišgydomos fizines negalios nebuvimas.

2. Subjektyvi fizinė sveikata. Pvz., buvo atkreiptas dėmesys, ar patys tiriamieji pripažindavo, kad jie gali atlikti būtiniausią kasdieninę veiklą (jeigu tokie duomenys buvo).

3. Aktyvaus gyvenimo trukmė. Tai buvo apibrėžta kaip metų ribos, kuomet asmenys nekentėjo dėl objektyvios ar subjektyvios fizinės negalios.

4. Objektyvi psichinė sveikata. Tai objektyvus vertinimas tokių sričių kaip darbo, asmeninių santykių, laisvalaikio, psichiatrinės priežiūros arba vaistų nereikalingumo. Psichikos sutrikimai bei kitos galvos smegenų ligos (jų atsiradimo laikas, išgyvenimo trukmė, diagnozavus tokį progresuojantį lėtinį psichikos sutrikimą, kaip demencija, ir kt.) senėjimo kontekste.

5. Subjektyvus pasitenkinimas gyvenimu. Kreiptas dėmesys, ar per paskutiniuosius savo gyvenimo 20 metų asmuo reiškė subjektyvų pasitenkinimą daugeliu savo gyvenimo aspektų (vedybomis, darbu, vaikais, draugyste ir pan., jeigu tokie duomenys buvo).

6. Socialinė parama ir socialiniai ryšiai . Tai reiškia,ar objektyviai vertinant tiriamasis turėjo draugų, ar jautė sutuoktinio, vaikų, pažįstamų paramą.

Gautų tiriant senėjimo reiškinį išdavų įvertinimo objektyvūs veiksniai yra: psichikos sveikata, fizinė sveikata, socialiniai ryšiai, mirtis sulaukus/nesulaukus 80 metų.

Darbo tikslas: analizuoti, kokie veiksniai svarbūs senėjimo procese, ieškoti dėsningumų, pasikartojimų senėjimo procese. Daryti prielaidą, kad galima daryti įtaką sveikatai, brandai, gyvenimo kokybei senėjimo laikotarpiu. Tirti psichikos sutrikimų, konkrečiai demencijos, įtaką senėjimui bei gyvenimo trukmei.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Ekspertizių medžiagoje tirtas senėjimo reiškinys, sutrikimų, ligų, socialinių ryšių įtaka senėjimo kokybei.

Tyrimo objektu pasirinktos 2001 – 2005 metų pomirtinės ekspertizės, atliktos 31 asmeniui. Viena ekspertizė atlikta tiriamajai, mirusiai 26 metų amžiaus, nenagrinėta. Tiriamieji gimę 1912 – 1959 metų laikotarpiu, mirę

– 1996 – 2004 metais. Tiriamųjų grupėje buvo 13 vyrų ir 1 7 moterų. Vyriausiam tiriamajam buvo 88, jauniausiam

– 42 metai. Vidutinis tiriamųjų išgyvenimo vidurkis (tiek vyrų, tiek moterų) – 74 metai. Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertinės dokumentacijos, atliekant sukauptos medžiagos nozologinę analizę.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Prastas senėjimas šiame tyrime apibrėžiamas kaip sunkios psichikos būsenos, tokios kaip depresija ar demencija, kurios prilygsta tokioms sunkioms fizinėms būklėms kaip buvimas prikaustytam prie patalo, sunkus vaikščiojimas. Žinoma, svarbus faktorius senėjimui nuo 50 iki 70 metų yra fizinės ligos (lėtinės širdies, plaučių ligos, artritas, cukrinis diabetas ir kt.), tačiau šiame tyrime dėmesys labiau kreiptas į psichikos būsenas. Fizinės būsenos pasirodė nesantys pagrindiniai ir vieninteliai veiksniai sėkmingam senėjimui.

Tyrimo metu demencija iki 80 metų amžiaus buvo nustatyta 10 procentų tirtų asmenų. Tiriant senėjimą pomirtinėse teismo psichiatrinėse ekspertizėse, buvo nustatyta, kad asmenys, kuriems psichiatrų buvo konstatuota demencija , po to išgyvenimo vidurkis buvo 2 metai. Žmonių, sirgusių lėtinėmis galvos smegenų ligomis – lėtine išemine galvos smegenų liga, traumine galvos smegenų liga, epilepsija, galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, išgyvenimo vidurkis buvo 11 metų.

Demencija, šių tyrimų duomenimis, jauniausiam asmeniui buvo nustatyta 58 metų amžiaus, vyriausiam – 85 metų amžiaus. Pačiam vyriausiam tirtam 85 metų asmeniui demencija konstatuota nebuvo. Žymesnis fizinės būklės pablogėjimo vidurkis tiriamiesiems objektyviai gydytojų buvo konstatuotas 5 metai iki jų mirties.

Šio darbo metu ieškota socialinių ryšių įtakos senėjimui. Tyrimo metu nustatyta, kad 30 procentų jaunesnių nei 80 metų amžiaus tirtų asmenų buvo vieniši, praradę artimus socialius ryšius. 40 procentų tokio amžiaus tiriamųjų turėjo dukras, sūnus, anūkus, bet jų tarpusavio santykių, ypač paskutiniais gyvenimo metais, nebūtų galima pavadinti šiltais, ir 30 procentų šių tiriamųjų 60 – 80 metų amžiaus buvo išlaikę artimus ryšius bei kitus socialinius ryšius. Pomirtinėse bylose tiriamųjų socialiniai, kiti artimi ryšiai atsispindi ne tiek iš medicininės dokumentacijos, objektyvios pateiktos medžiagos apie tiriamąjį, kiek iš liudytojų parodymų, kokie jie bebūtų painūs ar prieštaringi. Gauta analizė parodė, kad būtent toje asmenų grupėje, kurie buvo išlaikę artimus ryšius ir daugelį metų rūpinosi savo sveikata dar iki senatvės, ir buvo daugiausia žmonių, pasiekusių ilgaamžiškumo ribą.

Tyrimo metu patvirtinta hipotezė, jog sėkmingas/nesėkmingas senėjimas gali būti numatomas, pradedant tirti asmenis dar iki 50 metų amžiaus. Sėkmingais senėjimo atvejais laikytini tie, kuomet veiksniai, kurie gali būti kontroliuojami, ir buvo kontroliuojami, ir depresija buvo vienintelis veiksnys, kuris turėjo įtakos senėjimo kokybei. Tyrimo metu taip pat atkreiptas dėmesys į tiriamųjų rūpinimosi savimi savybę, savo gyvenimo planavimą, o tai įtakojo gyvenimo kokybę, brandą bei sėkmingą senėjimą.

Atlikta tyrimo metu gautų duomenų analizė. Lyginti duomenys, analizuota išgyvenamumo trukmė, jos procentinis pasiskirstymas tiriamiesiems, kuriem buvo diagnozuota:

• demencija

• sirgo kitomis ligomis ir demencija

• sirgo kitomis ligomis be demencijos (žr. grafiką).

Duomenys sugrupuoti ir patvirtinti linijinės aproksimacijos metodu. Tyrimo išvados:esant tik demencijai ar demencijai kartu su kitomis lėtinėmis galvos smegenų ligomis gauti labai panašūs neigiami aproksimavimo koeficientai. Aproksimuojant lėtinių ligų trukmės pasiskirstymą gautas teigiamas koeficientas. Šie gauti rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad lemiamu veiksniu išgyvenimui, esant lėtinei išeminei galvos smegenų ligai, tampa demencijos išsivystymas. Išsivysčius demencijai išgyvenimo trukmės tikimybė mažėja ir kitų lėtinių susirgimų buvimas/nebuvimas žymesnės įtakos neturi. Sergant vien lėtine liga (nesant demencijos), lėtinė liga ilgėjant gyvenimo trukmei vis mažiau turi įtakos išgyvenamumui, jo įtaka asmens gyvenimo trukmei su amžiumi ir laiku mažėja.

Visos onkologinės ligos atmestos dėl savo itin reikšmingo poveikio analizuojamų duomenų pasikeitimams, nepriklausomai nuo kitų veiksnių (labai trumpo išgyvenamumo po onkologinės ligos nustatymo).

DISKUSIJA

Žinoma, kad senėjimui tirti buvo atlikti tokie tyrimai, kaip: JAV Harvardo universiteto mokslininkų G.E.Vailant ir K.Mukamal senėjimo tyrimas, Berlyno miesto gyventojų senėjimo tyrimas. Šie tyrimai parodo, padeda suprasti, kokie veiksniai yra svarbiausi sėkmingo senėjimo procese. Pirmasis tyrimas skyrėsi tuo, kad dažniausiai tokie tyrimai pradedami asmenims nuo 50-60 metų amžiaus, šiame gi tyrime tie patys žmonės buvo tiriami nuo jaunystės iki senatvės, tyrimo metu buvo kreipiamas dėmesys į priešlaikinę mirtį, įvairius veiksnius vaikystėje. G.E. Vailant ir K.Mukamal apžvelgė esamą literatūrą apie sveikatą vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu, akcentuodami, kuo toliau tuo labiau sąvoka sėkmingas senėjimas nebekelia nuostabos. Jų atliktas tyrimas buvo skirtas 2 jaunuolių grupėms (237 studentams ir 332 jaunuoliams iš neturtingųjų didmiesčio gyventojų sluoksnio). Jis buvo tęsiamas 60 metų (arba iki tiriamųjų mirties). Kas 5 metai buvo atliekamas visapusiškas fizinis patikrinimas ir kas 2 metai buvo surenkami psichosocialiniai duomenys. Autoriai tyrimo metu vadovavosi 6 iš anksto nustatomais veiksniais, į kuriuos buvo kreipiamas dėmesys tiriant asmenis iki 50 metų. Tai buvo tokie nekontroliuojami veiksniai, kaip : tėvų socialinė klasė, artimas (ar ne) šeimos narių ryšys, didžioji depresija, šeimos narių ilgaamžiškumas, temperamentas vaikystėje ir fizinė sveikata esant 50 metų. Kiti 7 veiksniai, į kuriuos autoriai atkreipė dėmesį, buvo bent iš dalies kontroliuojami: alkoholio vartojimas, rūkymas, šeiminio gyvenimo stabilumas, fizinė mankšta, kūno masės indeksas, susidorojimo su problemomis mechanizmas bei išsilavinimas. 6 išdavų įvertinimo veiksniai, pasirinkti sėkmingam senėjimui 7080 metų amžiuje įvertinti, buvo 4 objektyvūs veiksniai: fizinė sveikata, mirtis ir neįgalumas nesulaukus 80 metų, socialinė parama, psichikos sveikata ir 2 pačių asmenų įvertinami veiksniai: gebėjimas atlikti kasdieninę veiklą ir pasitenkinimas gyvenimu. Šiais daugeriopais veiksniais pagrįsta analizė verčia manyti, kad „sėkmingas“ ir „nesėkmingas“ senėjimas nuo 70-80 metų gali būti iš anksto prognozuojamas remiantis veiksniais, nustatytais iki 50 metų amžiaus. Iki šio tyrimo senėjimo tyrimuose nebuvo kreipiamas dėmesys į priešlaikinę mirtį, įvairius veiksnius vaikystėje bei piktnaudžiavimą alkoholiu. Taip pat nebuvo kreipiamas dėmesys į sėkmingą senėjimą (1).

Antrasis Berlyno miesto gyventojų senėjimo tyrimas ypatingas savo tyrimo objektu – juo pasirinkti buvo ne tik senyvo, bet ir labai seno ir garbingo amžiaus Berlyno gyventojai – 95 ir daugiau metų. Berlyno tyrimo duomenimis, demencija iki 95 metų buvo būdinga tik 10 procentų asmenų ir 9 iš 10 tiriamųjų dar turėjo gyvenimo tikslų. Kalbant apie žmones po 85 metų, sunkus psichikos sutrikimas yra Alzhaimerio liga, tačiau ji paveikia tik vidutiniškai pusę aštuoniasdešimtmečių . Atlikta Berlyno duomenų analizė atskleidė, jog sėkmingą senėjimą palyginti mažai lemia priklausymas socialinei klasei. Blogesnės savęs priežiūros ir naudojimosi medicinos priežiūros paslaugomis rezultatas – asmenys rečiau išgyvena iki 75 metų amžiaus. Kai tyrinėtojams reikėjo universaliai įvertinti sėkmingą senėjimą, 80 procentų Berlyno tyrimo grupės asmenų buvo dar tebelaikomi geros sveikatos (vertinant jų pažinimo funkcijas, aktyvumą, dalyvavimą gyvenime) arba vidutinės sveikatos (tai buvo palyginti sveiki, nepriklausomi, patenkinti gyvenimu asmenys). Berlyno tyrime nurodomi žmonių nuo 70 iki 95 metų susidorojimo su problemomis strategijų pokyčiai: bėgant metams dvasingumas ir ramybė didėja, nesikeičianti nuo 70 iki 90 metų susidorojimo su problemomis strategija buvo humoras ir savęs lyginimas su kitais, kurie labiau kenčia (10).

Kas dar yra žinoma apie senėjimą? J. Fries patvirtino XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje Amerikos gerontologijos draugijos iškeltas idėjas: medicina modernėja, pridėdama „gyvenimo metams, ne tik metų gyvenimui“. Įvairių tyrimų duomenimis, JAV 1990 metais buvo 4 milijonai 85 metų ir vyresnių žmonių, manoma , kad 2040 m. jų bus 10 kartų daugiau . Per visą XX amžių metų, kuriuos nebedirbantys žmonės praleidžia aktyviai, skaičius padidėjo 10 kartų (2). Tikėtina, kad dėl medicinos pažangos ir gyvenimo būdo pasikeitimų, 80-mečių gyvenimas bus aktyvus. Tyrimų duomenimis, 40 procentų gyventojų nuo 75 iki 84 metų išlieka gerai funkcionuojantys. XXa. paskutinįjį dešimtmetį atliktas McArthur senėjimo tyrimas. Jis taip pat pateikė daug įrodymų, kad ilgaamžiškumas reiškia mažiau , o ne daugiau negalios metų (3). Tyrimų apžvalgos parodė, kad per antrąjį gyvenimo etapą laimės jausmas ir pasitenkinimas gyvenimu yra stabilūs (4). Iš anksto numatomi 70-mečių laimingumo veiksniai yra ekstraversija ir mažas neuroziškumas per visą gyvenimo laikotarpį (10). Suaugusiųjų neuronai žūsta, tačiau jungtys, jungiančios limbines smegenis su kaktine žievės dalimi, vystosi iki 50 metų (6). Galiausiai senėjimas taip pat reiškia vystymąsi ir brandą. 70 metų žmogus yra kantresnis, tolerantiškesnis, lengviau priima savo ir kitų emocijų svyravimus, lengviau susitaiko su reliatyvumo sąvoka, supranta, kad bet kuriuo atveju dabartis turi praeitį ir ateitį (5).

IŠVADOS

1. Senėjimo procese svarbu kontroliuoti reikšmingus veiksnius, turinčius įtakos sėkmingam senėjimui:

– lėtinių galvos smegenų ligų, psichikos sutrikimų: depresijos ir kt. savalaikis gydymas, nuolatinė fizinės sveikatos priežiūra.

2. Senėjimo procese svarbu atkreipti dėmesį ir siekiant kuo sėkmingesnio senėjimo, daryti įtaką

– socialiniams artimiems ryšiams išlaikyti. 3.Nustatytas tiesioginis ryšys tarp išsivysčiusios demencijos ir neilgos gyvenimo trukmės, palyginus su gyvenimo trukme sergant kitomis lėtinėmis galvos smegenų ligomis.

Literatūra

1. Vaillant G.E., Meyer S.E., Mukamal K., Soldz S. Are social supports in late midlife a cause or a result of successful physical aging? Psychol. Med., 1998.

2. Suzman R.M., Willis D.P., Menton K.P. The Oldest Old. New York, Oxford University Press, 1992.

3. Rowe JW, Kahn RL. Successful Aging. New York, Dell., 1999.

4. Diener E. Subjective well-being. Psychol. Bull. 1984, 95.

5. Benes F.M. Brain development, VII: human brain growth spans decades. Am. J. Psychiatry, 1998, 155.

6. Woodruff-Pak D.S. Neuropsychology of Aging. Malden, Mass, Blackwell, 1997.

7. Vaillant G.E. Adaptive mental mechanisms. Am. Psychol, 2000, 55.

8. Schaie K.W.The optimization of cognitive functioning in old age, in Successful Aging. Cambridge, UK, Cambridge University Press, 1990.

9. Baltes P.B., Baltes M.M. Successful Aging: Prospectives From the Behavioral Sciences. Cambridge, UK, Cambridge University Press, 1990.

10. Baltes P.B., Mayer K.V. The Berlin Aging Study. Cambridge, UK, Cambridge University Press, 1999.

11. Perls T.T., Silver M.H. Living to 100. New York, Basic Books, 1999.

12. US Bureau of the Census: Statistical Abstract of the United States, 1990. Washington DC, 1990

DEFINITION OF SUCCESSFUL AGING EXAMINING FACTORS THAT ARE IMPORTANT IN PROCESS OF AGING

Summary

The goal of this study is to analyze the phenomenon of aging in order to make it possible to predict which factors might be influenced with the purpose of making influence during the years of old age. Abilities, goals and environment of the elderly person are interconnected factors, in the process of healthy aging they must be assumed as inseparable.

In order to make prognoses of the successful aging, it is necessary to obtain comprehensive data of the persons till the age of 50, at that age and later. The context necessary for the study was the Study of Adult Development, the first prospective interdisciplinary study in the world with extension of 60 years focusing on physical and mental health from adolescence until old age with participation of Harvard University scientists G.E.Vaillant ir K.Mukamal. The other study used for methodological basis was Berlin study of the vast scope and with influential conclusions. In Berlin study individuals were examined during the period of unusually old age.

The tasks of the study: to attempt to understand what happens during the aging, and which factors are important in the process, and to give the evidence supporting the presupposition that individual is able to influence his/her health, maturity and life quality in greater degree that it had been assumed and recognized. The concept of

possible „successful“ aging expresses the basic attitude and presuppositions of the study.

For the hypotheses the data reflecting regularities of the aging process which had been selected from the posthumous forensic psychiatric examinations from 2001-2005 are presented. The deceased were born in 1912 – 1959, and died in 1996 -2004.

The introduction of posthumous forensic psychiatric examinations used as the basis and material for this study and its conclusions represent a unique focus of analysis in Lithuanian practice.

The areas of analysis:

a) Social relations

b) Psychic disorders and the other brain diseases in the context of aging.

The process of the analysis is oriented to the particular questions:

1. How much successful was the aging of the examinees judging from their relation with close and the other persons?

2. How the fact that individuals suffered from some mental diseases or chronic brain disorders preconditioned the life quality and duration?

During the process of examination of social relationships of the individuals the attempt to analyze the degree of their interconnectedness was made. The analysis was made what part of them were lonely, and lost social relatedness not having warm relationships even if they had daughters sons and grandchildren. At the same time it was examined what part of them preserved good and warm relationship.

On the other hand, the analysis of individual’s health history was made, paying attention to mental diseases or chronic brain disorders.

The conclusions made:

That posthumous forensic psychiatric examinations give the evidence that direct relation of social interconnectedness and successful ageing is reflected in testimonies of the witnesses, and that most of the people who reached old age were from the group who maintained close relation and attempted to care about their health.

The direct relation between short life scope in the cases of diagnosis of clearly expressed dementia is noticeable, in comparison with one or more decades life scope in the cases of chronic brain diseases.

Even if the scope of such a study which uses posthumous forensic psychiatric examinations may not be wide as they are not numerous, the results of such an examination presuppose that it is possible to introduce valuable material increasing knowledge about the aging and successful aging.

V.KILIKEVIČIENĖ

Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus I teismo psichiatrijos komisija

Senėjimo sėkmingumas [pdf]

Share

Komentaras bus šalinamas, jeigu naudojami necenzūriniai žodžiai, vulgarūs, skatinantys smurtą, grasinantys, įžeidžiantys, nerišlūs išsireiškimai.
Pagarbiai,
Administratorius.