Vaikai meluoja ar nemeluoja? Fantazuoja ar nefantazuoja?

Melu yra laikoma kuomet kažkas sąmoningai perteikiama neteisingai

Iki ketvirtųjų savo gyvenimo metų vaikai neskiria tokių sąvokų kaip „melas” ir „tiesa”. Bet kokią žinią jie linkę priimti tiesiogiai. Savo emocijas ir norus šio amžiaus vaikai linkę reikšti taip pat tiesiogiai. Iki ketvirtųjų savo gyvenimo metų vaikai sąmoningai nemeluoja. Tačiau reikia prisiminti, kad apie 2-4  gyvenimo metus jau atsiranda pirmieji vaiko „melo“ bandymai. Nereta tokio amžiaus vaiko mama gali prisiminti, kaip jos vaikas bandydavo paneigti kažką padaręs negero arba sumeluodavo norėdamas ką nors gauti. Šiame amžiuje vaikai nesupranta, kad meluodami jie daro kažką bloga. Dėl nesugebėjimo skirti melo nuo tiesos vaikai iki 4 metų dažniausiai negali perteikti realybės, būti savarankiškais liudytojais.

Formuojantis vaiko vaizdiniam mąstymui, 3-5 jo gyvenimo metais prasideda taip vadinamo „baltojo“ melo laikotarpis, kuomet vaikui jo „iškreipta tiesa“ tebėra natūralus reiškinys. Vaikai fantazuoja, pasakoja nebūtas istorijas patys nesugebėdami atskirti tiesos nuo išgalvotų dalykų, trokštamus reiškinius vertina, kaip tikrus. Tai amžius, kai vaikas gali papasakoti bet ką… Išsigalvotų draugų gali būti ne vienas, o trys, keturi…, aštuoni ir t.t. Šios istorijos gali būti tik žaidimas arba kartais – vaiko norų įsikūnijimas. Šio amžiaus mažųjų „ginklas“ ir yra jų išgalvotos istorijos. Tokio amžiaus vaikai mėgsta pasakoti savo išgalvotas istorijas ir nebūtus dalykus. Tai įprasta ir normalu šio  amžiaus vaikams. Taip pat jiems patinka klausytis įvairiausių būtų ir nebūtų istorijų ir patiems jas kurti. Penkerių metų vaikas dažniausiai dar nesugeba skirti tikrovės nuo fantazijos pasaulio. Jis primygtinai gali sakyti, kad tai ką jis įsivaizduoja yra visiškai realu, ir tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų meluoja. Tai greičiau reiškia tai, kad vaiko fantazijos yra nepaprastai ryškios. Jeigu vaikas atrodo laimingas ir palaiko realius santykius su svarbiais jam žmonėmis, jaudintis dėl tokio fantazavimo nereikia.

Jei 6-7 metų vaikas dar vis šneka tai, kas neatitinka tikrovės, galima neabejoti, kad jis pats savo pasakojimu dažniausiai visiškai tiki. Vaiko norai ir vaizduotė taip persipina su realybe, kad tokio amžiaus vaikui jie tebėra tapatūs dalykai. Tokiais atvejais suaugusiajam pravartu paklausti savęs, ar yra taip, kaip vaikas pasakoja, ar vaikas tik taip įsivaizduoja. Jei vaikas susikūrė draugą ar neegzistuojančią šalį, reiškia, kad vaikas pasinaudojo savo kūrybos ir mąstymo galiomis. Taigi, fantazijos vaikams padeda išgyventi įvairias emocijas. Be abejo, vaikas gali ir nesusikurti neegzistuojančio pasaulio, tuomet jis turi rasti kitą būdą spręsti iškilusiems sunkumams, išgyventi ir perdirbti stiprias emocijoas. Vaikams šiam tikslui reikalingas žaidimas ir fantazija. Labai svarbu vaiko nesumenkinti, neišjuokti jo ir nebandyti kovoti su jo nematomais draugais, neegzistuojančiu mums pasauliu.

5-8 vaiko gyvenimo metai, kuomet gali būti pradedama meluoti “iš išskaičiavimo”. Vaikas gali pameluoti pvz. prisiimdamas savo vyresniojo brolio, sesės kaltę. Tačiau vaikai meluoja ir ne dėl tokių kilnių tikslų. Meluojama dėl įvairiausių priežasčių: dėl baimių, suaugusiųjų priekaištų, nepagrįstų reikalavimų, sankcijų ir pan. Pavyzdžiui: vaikas bijo, kad tėvai nubaus jį. Taip pat jis kartais gali meluoti net jeigu tai jam gali atnešti žalos (tarkim, jei vaikui nesiseka matematika, jis gali atkakliai tvirtinti, kad matematikos namų darbų neužduota). Prieš bausdami vaiką pasistenkime suprasti, kas jį paskatino meluoti. Šeimose, kur vaikas gali laisvai, atvirai reikšti savo jausmus, išgyvenimus, papasakoti apie savo neatliktus darbus ir pan., vaikai meluoja mažiau. Vaiko fantazijos saugoja nuo realaus pasaulio, o melas – nuo tėvų rūstybės. 7-10 metų vaikas lengvai priima teigiamus gyvenimo įvykius, o tai, kas jo psichiką traumuoja, stengiasi atmesti. Taip veikia besiformuojančios vaiko psichikos savisaugos mechanizmai.

Kiekvieną vaiko situaciją reikia suprasti ir įvertinti individualiai, neužtenka tik įvertinti, ar vaikas meluodavo anksčiau, t.y. jis linkęs ar nelinkęs meluoti apskritai. Sudėtingose situacijose, ypač patyrę smurtą, prievartą vaikai nebūna linkę meluoti, iškraipyti situacijos, ypač bendraudami su juos priimančiais žmonėmis (specialistais), jeigu tik jiems nėra daromas artimųjų ar kitų asmenų poveikis. Kai nesugebančiam kritiškai vertinti ir mąstyti vaikui artimieji įteigia vieną ar kitą nuomonę, supratimą ir jis perteikia šią suaugusiųjų nuomonę kaip savo – juk vaiko atžvilgiu, tai irgi nėra melas.

Apie dešimtuosius vaiko gyvenimo metus, pradėjus reikštis sugebėjimams samprotauti, analizuoti, melas vaikui tampa apgalvotu veiksmu. Tačiau ir šiame amžiuje vaikai tebetiki šmėklomis ir vaiduokliais. Jie jau aiškiai suvokia, kas yra tiesa ir melas, tačiau gana naiviai vertina tą tarpinę zoną tarp jų. Šiame amžiuje melu vaikas gali siekti atkreipti į save dėmesį, norėti pasirodyti geresniu. Deja, vaikas gali taip įprasti meluoti, jog praktiškai nebesakys tiesos. Jam gali tapti lengviau gyventi melų pilname pasaulyje nei realiame. Vaikai taip elgiasi ir tada, kai jiems namuose nepakanka supratimo ir užuojautos, o bendraamžiai jų nepriima į savo ratą.

Kai vaikai suvokia kas tai yra melas, ir kad meluoti yra blogai, pagal specifines vaikų reakcijas nesunkiai galima suprasti, kada jie apgaudinėja. Meluojantį vaiką išduoda nevalingas bandymas pridengti ranka burną, susijaudinimas, nervingumas, paraudę skruostai, dažnas mirksėjimas, nežiūrėjimas į akis arba atvirkščiai, „nekaltas“ spoksojimas į akis, detalių painiojimas, pauzės, pakitusi balso intonacija ir kt.

Ankstyvi paaugliai pradeda vengti pasakoti tėvams viską iš eilės. Jeigu 13-14 metų paauglys tebepasakoja viską tėvams, reiškia, kad jis emociškai bręsta lėčiau. Šiame amžiuje netgi pakankamai normalu retkarčiais pameluoti dėl kokios nors smulkmenos (pvz. dėl namų darbų, būrelių ar dantų valymo). Suaugusiems geriausia į vaiko melą reaguoti parodant, kad mes jį (melą) suprantame. Tačiau, jei vaikas meluoja pastoviai, gali reikšti, kad jis jaučia pastoviai nerimą ar negali susitvarkyti su esama situacija. Nuolatinis melavimas gali būti požymis, kad vaikas patiria nuolatinį stresą. Beje, pastoviai meluoti gali ir apsukrus vaikas, kuris pastebi, kad melavimas jam yra patogus. Melas yra vaiko elgesio stilius. Besikartojantis melas yra simptomas, rodantis, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai.

Patys vaikai įvardija, kas labiausiai paskatina juos meluoti:

  • jie meluoja, kad apgintų save, išvengtų bausmės už savo veiksmus (kartais dėl užkrautos per didelė atsakomybės);
  • paaugliai gali meluoti, kai nenori įžeisti, įskaudinti jiems brangaus žmogaus;
  • kai mato ir jaučia, kad tėvai vis tiek nepriima jų tiesos;
  • melas padeda išsaugoti savo gyvenimo individualumą, pasiekti mažesnį įkyrų tėvų kišimąsi į jų erdvę, padeda išsaugoti savarankiškumą, kuomet tėvai nori kontroliuoti savo vaikų gyvenimą;
  • vaikai meluoja ir pasakoja išgalvotas istorijas, taip tikėdamiesi sulaukti iš aplinkinių daugiau dėmesio;
  • melas – lengviausias būdas įveikti tėvų, mokytojų ir kt. žmonių reikalavimus;

Yra vaikų ir paauglių, kurie nesijaudina meluodami ir nesirūpina, kaip į tai reaguos kiti žmonės. Taip dažniausiai elgiasi socialiai apleisti vaikai. Dažnai vaikų melą išprovokuoja ir patys tėvai, kai jie yra per daug griežti, kelia vaikui per didelius reikalavimus, ar jų pačių elgesys būna nenuoseklus. Tėvų elgesys – svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Jų elgesys turi aiškiai atsispindėti tai, ko jie moko savo vaikus. Kartais ne itin darnios šeimos stebisi, kodėl jų vaikai dažnai meluoja.

Neretai teismo procesuose, kai vaikas yra liudytojas ar nukentėjusysis, kyla nusistebėjimai dėl vaiko parodymų: “O tai ankščiau vaikas pasakojo kitaip!”. Ypač jei įvykis įvykęs prieš metus ar dar seniau. Tai nutinka dėl įvairių priežasčių, svarbiausios jų:

  • Tyrimas užsitęsia ir augdamas vaikas apie tuos pačius įvykius natūraliai kalba kiek kitaip: jis gali užmiršti kai kurias detales, supainioti jas, pagaliau po kurio laiko jis juk pats yra jau kito amžiaus (raidos tarpsnio) vaikas.
  • Vaikas į realių įvykių pasakojimą gali įpinti įsivaizduojamą elementą (pvz. nesamą draugą) padedantį jam išgyventi nemalionias emocijas, sunkius išgyvenimus. Tai taip supainioja teismą, kad kartais net specialistui nepavyksta to išaiškinti teismui ir priimamas vaikui neteisingas sprendimas.  Nusikaltęs žmogus išteisinamas.

Vaikas, suprantantis kas yra melas, nemeluos, jei jam bus sukurtos jį priimančios, nebaudžiančios ir nekaltinančios jo sąlygos, aplinka.

Share

Komentaras bus šalinamas, jeigu naudojami necenzūriniai žodžiai, vulgarūs, skatinantys smurtą, grasinantys, įžeidžiantys, nerišlūs išsireiškimai.
Pagarbiai,
Administratorius.