Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų sąsaja su jų nusikalstamumu, baudžiamumu; Adaptacinės galimybės

Šio darbo siekis – nagrinėti vaikų ir paaugliu psichikos sutrikimų įtaką nepilnamečių nusižengimui, taip pat – jų baudžiamumui, įvykdžius nusižengimą. Nustatyti, kokie sutrikimai vyrauja nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių tarpe. Atkreipti dėmesį į tai, kokia yra vaikų ir paauglių krizinės patirties įtaką jų psichikos sutrikimų išsivystymui, nusižengimams.
Norint daryti prielaidas, išvadas, darbe analizuota, kokie sutrikimai dažniausiai pasitaikė vaikams ir paaugliams, kuriems buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje Metodiniame skyriuje bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje 2007 11 mėn.-2009 11 mėn., t. y. dvejų metų laikotarpiu. Darbe analizuojama, kokie sutrikimai dažniausiai pasitaikė įvykdžiusiems nusikaltimą paaugliams ir kokie sutrikimai dažniausiai pasitaikė vaikams ir paaugliams, kurie tapo nukentėjusiaisiais. Buvo nustatyta vyraujanti lytis, amžius, vyraujantys psichikos sutrikimai, paauglių, įvykdžiusių nusikalstamą veiką, nusikaltimų pobūdis bei koks amžiaus vidurkis, lytis, kokie psichikos sutrikimai vyrauja tarp nukentėjusiųjų vaikų. Šio tyrimo duomenimis nustatyta, kad minėtuoju laikotarpiu apie pusė tirtų asmenų buvo seksualinių nusikaltimų bylose (seksualinio tvirkinimo, prievartavimo, žaginimo). Darbe atkreiptas dėmesys, jog paaugliško amžiaus psichologiniai, psichikos ypatumai turi įtakos, o kartais vaidina net lemiamą vaidmenį pasirinktam jų elgesiui.
Darbe nagrinėjamas vienas sudėtingiausių sprendimų teisinėje institucijoje – nepilnamečių ribotas pakaltinamumas – būsena, kuomet vykdydamas nusikalstamą veiką, paauglys ne iki galo suprato savo veiksmus ir (ar) negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų. Darbe analizuojama vaikų ir paauglių vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų reikšmė, įvykdžius jiems nusikalstamą veiką (nusikaltus) ar tapus nukentėjusiuoju, t. y. vienaip ar kitaip susidūrus su teisėsauga.
Pažymėtina, kad nagrinėjat vaikų ir paauglių psichikos sutrikimus, ypatumus teismo psichiatriniu aspektu, ypatingai yra svarbūs psichikos sutrikimai, išsivystantys vaikams, paaugliams dėl traumuojančių jų psichiką faktorių. Darbe bus pateikiama pavyzdžių iš paauglių teismo psichiatrijos ekspertizių. Šio darbo metu ieškota atsakymų į klausimą: kokiais būdais galima (ar iš viso galima) užkirsti vaikų susidūrimo su teisinėmis institucijomis kelią, kaip galima išvengti jų krizinės patirties, krizinių situacijų bei šių situacijų sudėtingiausų pasekmių – sunkių psichikos sutrikimų išsivystymo.

ĮVADAS

Tyrimai rodo, jog vaikų, paauglių psichikos sutrikimai neatsiranda savaime. Nerimas, baimė, depresija, psichosomatiniai bei kiti sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kurie išsivysto tiek suaugusiems, tiek vaikams. Vaikams šie sutrikimai atsiranda dėl vaikų, paauglių psichikos vidinės struktūros ypatumų, susidūrus šiai bręstančiai struktūrai su nepalankiai veikiančia aplinka (2).
Nustatyta, kad didžiajai daliai tirtų ambulatorinių teismo psichiatrinių ekspertizių metu vaikų nerimo simptomai yra atsiradę po įvairių jų psichiką traumuojančių įvykių, krizinių išgyvenimų (5).
Nustatyta, jog daugiau kaip pusė (52 procentai) tirtų vaikų yra patyrę prievartą. Vaikams be baimės, nerimo simptomų, po patirtos prievartos išsivysto adaptacijos sutrikimo, potrauminio streso sutrikimo simptomai, depresijos simptomai, susikaupia agresija. Atsiranda tokie simptomai, kaip: pseudosomatiniai sutrikimai, miego sutrikimai, naktinės baimės, enurezė, bloga socialinė adaptacija, vengimas eiti į mokyklą, prasti mokymosi rezultatai, suicidiniai bandymai (9, 11).
Vaikų prievarta dažniausiai yra suvokiama kaip fizinė, seksualinė, emocinė, psichologinė, žodinė prievarta, paliekanti nerimo, baimės pėdsakus patyrusiųjų ją vaikų psichikoje. Bet kurios prievartos esmė, tikslas yra: įbauginti, palaužti, sukelti fizinį skausmą, sukelti sielvartą, pažeminimą, išgąsdinti.
Kodėl vaikai gana dažnai tampa prievartos, smurto aukomis? Nes prievartos, smurto aukomis tapę vaikai jautė jėgų netolygumą, neturėjo galimybių apsiginti prieš smurtautoją, ir dažnai tiek vaikai, tapę aukomis, tiek patys smurtautojai įsivaizduoja, kad jie gali būti nebaudžiami. Nukentėjusiems vaikams ir paaugliams dažniau nei kitiems vaikams jau iki patirtos agresijos, smurto jų atžvilgiu dažniau pasireikšdavo emocijų ir elgesio sutrikimų (5).
Kartais vaikai, paaugliai, buvę smurto aukomis, patys pradeda smurtauti.
Nusikaltę asmenys, smurtautojai ir prievartautojai prieš vaikus ir paauglius yra tiek suaugę žmonės, tiek patys vaikai ir paaugliai. Įvykdę nusikalstamą veiką nepilnamečiai asmenys patys dažnai turi emocijų ir elgesio sutrikimų (4).

Darbo tikslas:

  1. Analizuoti vaikų, paauglių psichikos sutrikimų atsiradimą, jų elgesio, emocijų ypatumų išryškėjimą subjektyviai sudėtingose, pvz., krizinėse, teisinėse situacijose, šių sutrikimų ryšį su patirtais jiems subjektyviai reikšmingais išgyvenimais.
  2. Daryti prielaidą, kokie sutrikimai vyrauja tarp nukentėjusių vaikų ir paauglių bei įvykdžiusių nusikaltimus paauglių.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAS

Tyrimo objektu pasirinktos 105 ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos vaikams ir paaugliams 2 metų laikotarpiu t. y. 2007 metų lapkričio mėn.-2009 metų lapkričio mėn. laikotarpiu, kurios buvo atliktos Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnybos Metodiniame bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuose.
Ekspertizių medžiagoje tirti vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai, išryškėję teisinėse situacijose, nustatyti ambulatorinių teismo psichiatrijos, kompleksinių teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizių atlikimo metu.
Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertizių medžiagos, atliekant gautos medžiagos no-zologinę ir kt. analizę.
Tiriamieji – asmenys, gimę 1990 metų-2004 metų laikotarpiu. Visi tirti nepilnamečiai buvo suskirstyti į 3 grupes: įtariamieji, nukentėjusieji ir liudytojai. Tirtų įtariamųjų grupėje buvo 40 vaikinų ir 6 merginos. Vidutinis amžiaus vidurkis įtariamųjų mergaičių – 16 metų, vidutinis įtariamųjų vaikinų amžius – 16 metų. Vyriausiam įtariamajam buvo 17 metų.
Tirtų nukentėjusiųjų mergaičių buvo 48, jų amžiaus vidurkis – 13 metų, nukentėjusiųjų vaikinų buvo 8, jų amžiaus vidurkis – 13 metų, jauniausiam nukentėjusiajam buvo 5 metai.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Atlikus šį tyrimą Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnybos Metodiniame bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuose, buvo analizuojami 2007-2009 metais atliktų ambulatorinių teismo psichiatrinių ekspertizių metu teismo psichiatrų konstatuoti vaikams ir paaugliams sutrikimai, ir padaryta išvada, jog tiek įtariamųjų, tiek nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių grupėje vyravo emocijų ir elgesio sutrikimai, t. y. mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas, socializuotas, nesocializuotas elgesio sutrikimai. Įtariamųjų vaikų ir paauglių grupėje emocijų ir elgesio sutrikimas konstatuotas 30 iš 46 tirtų asmenų. Tarp tirtų nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių taip pat vyravo mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas. Minėtas sutrikimas konstatuotas 19 iš tirtų 56 nukentėjusiųjų.
Todėl galima daryti prielaidą, kad vaikai ir paaugliai, turintys emocijų ir elgesio sutrikimų, į sudėtingas, krizines, smurtines ir kt. situacijas, kurios vėliau sprendžiamos teisiniu būdu (atliekamos teismo psichiatrinės ekspertizės), patenka nuo 3 iki 10 kartų dažniau nei vaikai ir paaugliai, neturintys šių sutrikimų.
Lietuvoje, statistiniais duomenimis, emocijų ir elgesio sutrikimai bendroje populiacijoje konstatuojami apie 15 procentų berniukų ir apie 1-3 procentams mergaičių.
Atliktų tyrimų duomenimis Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje, vaikams ir paaugliams, kuriems buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, emocijų ir elgesio sutrikimai nustatyti 29 berniukams iš tirtų 49, tai sudarė 59 procentus tirtų berniukų. Taip pat emocijų ir elgesio sutrikimai konstatuoti 20 iš 56 tirtų mergaičių, ir tai sudarė 36 procentus tirtų mergaičių.
Galima daryti prielaidą, kad ypač dažnai nukentėjusiomis tampa mergaitės, turinčios emocijų ir elgesio sutrikimų. Tyrimo duomenimis, nustatyta, kad net kas trečia nukentėjusioji mergaitė turi rimtų emocijų ir elgesio sutrikimų ir tokios mergaitės į sudėtingas, nusikalstamas situacijas patenka arba tampa nukentėjusiomis iki 10 kartų dažniau nei mergaitės, neturinčios minėtų sutrikimų.
52 procentai iš visų tirtų ekspertizių buvo atlikta dėl lytinių (seksualinių) nusikaltimų. Šiai grupei priskiriama: žaginimas, seksualinė prievarta, seksualinis tvirkinimas. Įtariamųjų lytiniais nusikaltimais merginų buvo 3. Jų amžiaus vidurkis – 16,5 metų. Tirtų įtariamųjų lytiniais nusikaltimais vaikinų buvo 9, amžiaus vidurkis – 16 metų. Minėtuoju laikotarpiu tirtos 39 mergaitės, nukentėjusios nuo lytinių nusikaltimų, jų amžiaus vidurkis – 13 metų. Nukentėję berniukai nuo lytinių nusikaltimų buvo 3, jų amžiaus vidurkis – 13 metų.
Taip pat buvo tirti 3 liudytojai, 2 iš jų buvo seksualinių nusikaltimų ir 1 – nužudymo liudytojas. Šią tiriamųjų grupę sudarė 1 berniukas ir 2 mergaitės, dviem jų buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas dėl patirto įvykio, o vienas jų buvo psichiškai sveikas.
Konstatuota, jog iš visų tirtų įtariamųjų sveikų buvo 3, protinis atsilikimas konstatuotas 12, lėtinis psichikos sutrikimas – 1 įtariamajam.
Nukentėjusių vaikų ir paauglių grupėje antroje vietoje pagal dažnumą (9 tirtiesiems), po minėto emocijų ir elgesio sutrikimo, buvo konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, t. y. potrauminis streso sutrikimas. Tarp nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių sveikų buvo 24, priklausomybė narkotinėms medžiagoms konstatuota 1 asmeniui, protinis atsilikimas – 1, lėtinis psichikos sutrikimas – 1, depresinis elgesio sutrikimas – 1 asmeniui.
Tyrimo metu nustatyta, kad įtariamųjų amžiaus pasiskirstymas pagal lytį yra labai panašus, t. y. 16-17 metų. Abiejų lyčių įtariamųjų pagal amžių gautas koreliacijos koeficientas yra 98 procentai, nepaisant to, kad moteriškos lyties įtariamųjų buvo 7 kartus mažiau nei vyriškos lyties įtariamųjų. Kas ir pavaizduota 1 paveiksle.
Kadangi nukentėjusiųjų vyriškosios lyties tiriamųjų palyginti buvo nedaug, buvo analizuoti tik moteriškosios lyties nukentėjusiųjų psichikos sutrikimai. Tai matome 2 paveiksle.
Atliktų tyrimų duomenimis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Metodiniame ir Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuose, vaikams ir paaugliams, kuriems buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, emocijų ir elgesio sutrikimai nustatyti 29 iš 49 tirtų berniukų, tai sudarė 59 procentus tirtųjų berniukų. Emocijų ir elgesio sutrikimai konstatuoti 20 iš 56 tirtų mergaičių, ir tai sudarė 36 procentus tirtų mergaičių.

DISKUSIJA

Kaip žinoma, mūsų šalyje nėra atskirų baudžiamųjų įstatymų nepilnamečiams. Pagrindiniai baudžiamieji įstatymai Lietuvoje taikomi paaugliams nuo 14 metų. Tai reiškia, kad Lietuvoje už atskiras įstatyme išvardintas veikas atsakoma nuo 14 metų. Bendroji baudžiamosios atsakomybės riba yra 16 metų. Manoma, jog nuo tokio amžiaus nepilnametis asmuo gali prisiimti atsakomybę (1).
Būtent šiuo laikotarpiu jauno žmogaus organizme vyksta esminiai fiziologiniai pokyčiai, lytinis brendimas, psichologiniu požiūriu – tapatumo paieškos, perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimo etapą, būtent šiuo laikotarpiu subręsta centrinė nervų sistema. Todėl laikomasi nuomonės, kad daugelis suaugusiems suvokiamų normų jau yra suvokiamos ir šio amžiaus nepilnamečiams, ir reikalaujama prisiimti atsakomybę už šių normų laikymąsi, kaip lygiaverčiams visuomenės nariams. Mūsų šalies baudžiamajame įstatyme nurodoma, jog pasirinkus būtent tokį baudžiamosios atsakomybės amžių, bus geriausiai tenkinami visuomenės bei nukentėjusiųjų poreikiai (4).
Įvykdžius paaugliui nusikalstamą veiką, jo amžiaus, elgesio, charakterio ypatumai, charakterio akcentua-cijos paprastai nepripažįstamos psichikos anomalija ir vien dėl paaugliškų elgesio ir charakterio ypatumų, nebrandumo bei paauglystės amžiaus, nepilnamečiai negali būti pripažįstami nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais (3, 4).
Elgesio sutrikimą teisinėje situacijoje galima apibrėžti kaip pasikartojantį, disocialų, agresyvų, įžūlų elgesį. Vaikui, paaugliui elgesio sutrikimas konstatuojamas tada, kai jis pakartotinai pažeidinėja kitų žmonių teises, jam suvokiamas socialines normas ir jo elgesys trukdo aplinkinių veiklai. Tai gali būti: agresyvus elgesys su žmonėmis, gyvūnais, smurtas, vertimas daryti seksualinius veiksmus, tyčinis nuosavybės gadinimas, vagystės, bėgimas iš pamokų, draudimų nepaisymas, priešgyniavimas ir pan. (10).
Tačiau elgesio sutrikimai yra tokie sutrikimai, kurie yra sunkiai apibrėžiami, jų ribos ir priežastys dar dažniau lieka neaiškios, jei nemėginsime jų išsiaiškinti specialiai. Šie sutrikimai yra susiję su daugybe vaiko, paauglio problemų, taip pat jo šeimos, tarpusavio santykių problemų. Besikartojantis vaiko, paauglio priešiškas, agresyvus elgesys gali rodyti, jog vaikas, paauglys turi sunkių išgyvenimų (6, 7).
Praktikoje riba tarp nepilnamečių sutrikimų, kurie nelaikomi riboto nepakaltinamumo pagrindu (tame tarpe ir elgesio sutrikimo), ir psichikos sutrikimų, dėl kurių, manoma, nepilnametis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir (ar) valdyti savo veiksmų, yra sąlygiška (4). Pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso įstatymus, svarbu yra tai: ar nepilnamečio sąmonės, atminties veikla priklauso ar nepriklauso nuo jo valios (1). Kai nepilnamečio psichikos veiklą veikia emocinis susijaudinimas, pyktis, tam tikri išreikšti charakterio bruožai – mūsų šalies baudžiamojo įstatymo požiūriu, kaip ir socialinės degradacijos atveju, medicininio nepakaltinamumo kriterijams taikyti pagrindo nėra. Tik tam tikrais neadekvataus reagavimo į aplinką atvejais minėti pakitimai gali turėti reikšmės veikos kvalifikavimui ir būti laikomi lengvinančia aplinkybe skiriant bausmę, tačiau tai nebus nepakaltinamumo medicininis kriterijus (1, 4).
Galima paminėti, kad gretimose šalyse, tokiose kaip Vokietija, svarstant nepilnamečių nepakaltinamumą, dėmesys kreipiamas ir į tokias paauglių būsenas (jų manymu, turinčias įtakos sąmonės sutrikimui ir veiklai): kaip išsekimas, pervargimas, didelis apsvaigimas nuo alkoholio ir pan. (4).
Kalbant apie paauglių psichikos sveikatą, ypač svarbu būtų akcentuoti, kad teiginys, jog psichikos sveikata – tai nėra vien tik psichikos sutrikimo nebuvimas, tai yra gebėjimas pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti, mokėti išreikšti save tinkamais pačiam bei aplinkiniams būdais – ir tai ypač svarbu paauglystės laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnis reglamentuoja ribotą pakaltinamumą, kuris turi įtakos nepilnamečio atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, jam gali būti paskirta švelnesnė bausmė, sutrikimai gali būti pagrindas paskirti asmeniui priverčiamąsias medicinos priemones. Į teismų akiratį neretai patenka nusikalstamą veiką įvykdę nepilnamečiai, kurie negali būti pripažįstami nepakaltinamais, tačiau jų protinis išsivystymas, psichikos būklė visgi sukelia abejonių dėl jų asmenybės visavertiškumo ar gebėjimo visapusiškai, aiškiai suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (4). Nepilnamečių nusikaltimų atveju ypač svarbu išsiaiškinti, kaip konkrečiu atveju pa-
auglio yra suvokiamas konkrečių įvykdytų nusikalstamų veiksmų turinys, jų pavojingumas. Negalėjimas suvokti savo veiksmų reiškia ne negalėjimą suvokti bet kokių savo veiksmų, o parodo kaip suvokiami tie veiksmai, kurie baudžiamajame kodekse laikomi pavojingais. Todėl būtina įvertinti, ar nepilnametis pakankamai aiškiai suvokė veikos neteisėtumą, jos pobūdį (1).
Dažnai paaugliai turi psichikos sutrikimų, kurie nėra tokie aiškūs, kad juos būtų galima laikyti nepa-kaltinamumo medicininiu ar juridiniu kriterijais, tačiau tai yra tokių sutrikimų, kurie turi įtakos nepilnamečio savęs kontroliavimo sutrikimams, nepakankamam savo poelgių apgalvojimui, apsisprendimui, mėgdžiojimui kitus, įtaigumui (4). Riboto pakaltinamumo reikšmė yra ta, kad asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu, turėtų būti skiriama švelnesnė negu baudžiamojo įstatymo nustatyta bausmė arba atleidžiama nuo bausmės, skiriamos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą ir pripažintas ribotai pakaltinamu, nuo baudžiamosios atsakomybės turėtų būti atleidžiamas paskiriant priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones (1).
Teismo psichiatrijos praktikoje susiduriama su asmenybės savybių paauglystėje svarba ypač tam tikrose sudėtingose teisinėse situacijose. Būtent paauglio amžiui būdingos savybės ir turi įtakos jo pasirinkimui, kaip elgtis, bei nulemia pasirinktą elgesį. Pavyzdžiui, kaip žinome, paaugliai visokiais būdais siekia suaugusiųjų ir bendraamžių pripažinimo. Priėmimo ir pripažinimo stoką jie bando kompensuoti tam tikru (netinkamu?) elgesiu, neformaliais būdais – grupuodamiesi bei pažeisdami bendras elgesio taisykles ir normas. Elgesio nukrypimų tikimybė paauglystės laikotarpiu daug didesnė nei suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiu, nes asmenybė tik formuojasi, ji ypač jautri, imli visuomeninei aplinkai: vyraujančiai elgsenai, laisvalaikio leidimo būdui ir pan.
Elgesio sutrikimus vaikystėje ir paauglystėje taip pat gali nulemti vaiko psichikos sutrikimai: šizofrenija, bipolinis afektinis sutrikimas, nuotaikų sutrikimai, psichozės, hiperkineziniai sutrikimai, raidos sutrikimai (10). Paaugl io (vaiko) elgesiui įtakos gal i turėti: genetinės priežastys, charakterio būdas, motinos nėštumo patologija, gimdymo trauma, persirgtos ligos, patirtos galvos smegenų traumos, tėvų ligos: šizofrenija, nuotaikos sutrikimai, asocialus asmenybės sutrikimas, ribinis asmenybės sutrikimas, priklausomybės: alkoholizmas, narkomanija, tėvų auklėjimo stilius, tėvų tarpusavio santykiai, jų konfliktai, smurtas, prievarta, patyčios šeimoje (6).
Tik praktiniai pavyzdžiai padeda suprasti nepilnamečių baudžiamumo skyrimo sudėtingumą.
Kokia teisinga bausmė būtų prasižengusiam, nusikaltusiam, tačiau turinčiam psichikos problemų ar išgyvenusiam krizinę situaciją paaugliui?
Toliau bus pateikiama keletas atvejų iš ambulatorinių teismo psichiatrijos ekspertizių.
Pirmasis atvejis apie tai, kaip nepilnametė mergina dėl savo amžiaus, patirties stokos, tam tikrų savo charakterio savybių, susiklosčiusios padėties, sudėtingų tarpusavio santykių ir daugelio kitų dalykų, pražudė savo kūdikį.
Merginos tėvai buvo išsiskyrę. Ji gyveno su mama ir jaunesniaisiais broliuku ir sesute. Mama daug dirbo, norėdama išlaikyti šeimą materialiai, o tėvas nepadėjo, taigi šeimos materialinė padėtis buvo sunki. Mama vis skųsdavosi dukrai dėl sunkaus gyvenimo, pervargimo, guosdavosi, kaip ji vargsta viena augindama vaikus, reikalavo iš vyresniosios dukters nuolat padėti buities darbuose, prižiūrėti mažesniuosius – brolį ir seserį, mažai kur išleisdavo iš namų. Taigi mergina dėl tokių tarpusavio santykių su mama jautė įtampą, nerimą, kiek per didelę savo amžiui atsakomybę už savo brolį ir seserį. Ji susirado savo amžiaus draugą ir netikėtai pastojo.
Visi patirti merginos išgyvenimai, išbandymai – nesaugumas, tėvų skyrybos, šiltų santykių su tėvais stoka, motinai priklausančios atsakomybės dalijimasis su paaugle dukra, materialiniai sunkumai, netikėtas nėštumas paauglystėje – visa ši paauglės patirta įtampa, gerosios gyvenimiškos patirties stoka, žinių stoka lėmė netikėtą pabaigą: mergina šaltą žiemos naktį, prasidėjus gimdymui, išbėgo į gatvę ir pagimdė kūdikį lauke, pati besislėpdama vos nenukraujavo, o tokiomis sąlygomis gimęs sveikas kūdikis, kuriam nepilnametė motina nesugebėjo suteikti pirmosios būtinosios pagalbos, tik gimęs mirė. Šešiolikmetė patyrė baisius išgyvenimus, po visų šių išgyvenimų jai buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas ir nepaisant to, ji pagal įstatymus turėjo prisiimti atsakomybę dėl kūdikio mirties.
Kitas atvejis iš paauglių teismo psichiatrijos ekspertizių. Paauglystės amžiuje būna atvejų, kai net specialistams sunku pasakyti, ar tai yra paaugliški dvasiniai išgyvenimai, ar tai yra psichikos sutrikimas, verčiantis paauglį suprasti pasaulį ir realybę bei elgtis kitaip nei daugelis jo bendraamžių.
Septyniolikos metų amžiaus mergina šeimoje nesutarė su patėviu, buvo įtempti jos tarpusavio santykiai su mama, bet mama tai laikė paauglystės išgyvenimais. 16 metų amžiaus mergina pradėjo vartoti narkotines medžiagas, dėl neteisėto narkotinių medžiagų įsigijimo, jos pačios mamos iniciatyva, merginai buvo iškelta baudžiamoji byla – tokiu būdu moteris vylėsi sustabdyti dukrą nuo narkotikų vartojimo. Atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, merginai buvo konstatuotas bipolinis afektinis sutrikimas, paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės stacionaro sąlygomis. Merginos motina apskundė šį teismo sprendimą, nes jai buvo netikėta teismo psichiatrų išvada dėl dukros psichikos sutrikimo. Ji vis tik vylėsi, kad jos dukra neturi priklausomybės narkotikams ir svarstė: gal visgi tai yra tik paauglystės išgyvenimai? Tokiu atveju, merginos mamos manymu, bipolinį afektinį sutrikimą būtų galima gydyti ambulatorinėmis priverčiamosiomis medicinos priemonėmis. Paauglystės amžiuje iš tiesų būna atvejų, kai, ypač ne specialistams, sunku pasakyti, ar tai yra paaugliški dvasiniai išgyvenimai, ar tai jau psichikos sutrikimas, verčiantis paauglį suprasti pasaulį kitaip nei daugelis.
Remiantis teismo psichiatrijos praktika ir stebėsena, galima apibendrinti, jog paauglystėje savęs suvokimas, vertinimas yra ypač svarbūs ir turintys didelę įtaką asmenybės raidai, savikritiškumui, charakterio akcentua-cijoms, polinkiui į psichoaktyvių medžiagų vartojimą, alkoholizmą.
Elgesio nukrypimų tikimybė paauglystės laikotarpiu didesnė nei suaugus, nes asmenybė tik formuojasi, ji ypač jautri, imli visuomeninei aplinkai: informacinėms priemonėms, vyraujantiems konfliktams, laisvalaikio leidimo būdui ir pan.
Net ir nedideli paauglio savęs suvokimo sutrikimai, tam tikra sudėtingesnė situacija gali labai pakeisti paauglio elgesį, pastūmėti į grėsmingas situacijas ar net nusikaltimus. Paauglystėje nerealistinis, nepakankamai adekvatus savęs suvokimas ir vertinimas, pretenzijų ir galimybių neatitikimas gali nulemti delinkventinį elgesį. Tokiu būdu, ir nedidelės charakterio akcentuacijos paauglystėje gali tapti pavojingomis – toks asmuo tampa pavojingas visuomenei dėl bendrų socialinių normų ignoravimo, dėl elgesio antivisuomeninio kryptingumo: vengimo mokytis ir pan.
Svarbu būtų išskirti, kuo paauglystės laikotarpis skiriasi nuo suaugusiųjų gyvenimo. Paauglystėje vyrauja: itin stiprūs išgyvenimai, prieštaringi išgyvenimai, emocijų ir elgesio sunkumai (net jei tai yra normalus paauglio vystymasis), itin jautrus reagavimas į bendraamžių vertinimus, apribojimus, pasikeitimus, gana negatyvus realios aplinkos suvokimas, itin egocentriškas mąstymas, agresija ir konfliktai, kurie dominuoja kaip būdas išreikšti savo poreikius, įtvirtinti norus (4, 6). Daugelis paauglių išmoksta išreikšti savo poreikius socialiai pri-imtinesniu būdu, o ne vien agresija ir konfliktais. Tačiau daliai paauglių kiti išraiškos būdai lieka neprieinami, jie išlieka egocentriški, agresyviai siekiantys patenkinti savo esminius poreikius, ypač jei esminiai paauglio poreikiai nebuvo tinkamai patenkinti ankstesniuose jo vaiko raidos etapuose (2, 11).
Todėl išlieka klausimas, kada paauglių agresija yra įprastinė, o kada ji tampa destruktyvi, peržengianti „normalaus“ elgesio ribas?
Svarbu yra suprasti, kas skatina atsirasti destruktyvų paauglių elgesį? Kokie veiksniai traumuoja vaikų, paauglių psichiką ir skatina juos elgtis destruktyviai? Dažnai vaikų, paauglių elgesio sunkumai yra susiję su emociniais sunkumais (7). Paauglių destruktyvų elgesį dažnai lydi vidinis nepasitenkinimas, prislėgtumas, nerimastingumas, nepasitikėjimas savimi, tik dažniausiai paauglių šie jausmai yra giliai slepiami, o išryškėja tik trikdantis destruktyvus elgesys. Neretai paaugliui agresyvus elgesys tampa vos ne vieninteliu būdu išreikšti savo nerimą, įtampą, apsaugoti save, ypač jei į jo poreikius šeimoje, aplinkoje nereaguojama ar reaguojama per mažai. Paauglys kitų, suaugusiems žmonėms būdingų, brandesnių elgesio modelių nežino ir vieninteliu būdu norimam tikslui pasiekti laiko agresiją. Todėl bausti nepilnametį už nusižengimą, destruktyvų elgesį nėra taip paprasta.
Galima būtų manyti, kad geresnė išeitis būtų auklėti paauglį, o ne bausti jį (4). Tačiau vėlgi kiekviena situacija yra individuali, priklausomai nuo to, kokio sunkumo yra nusikalstama veika, kokios poveikio priemonės jau buvo naudotos anksčiau. Prieš kritikuojant, baudžiant reikia prisiminti, kad kritika yra veiksminga tada, jei prieš tai vaiką pagyrėme. Kokias pasekmes vaikui, paaugliui turės bausmės, jei jis prieš tai savo gyvenime visai nebuvo giriamas, o buvo pastebimas tik tada, kai padaro ką nors blogai ir už tai yra baudžiamas. Kita vertus, kas turėtų užpildyti tokių vaikų norų, poreikių ir alkių spragas, kurios liko nepatenkintos jo artimiausioje aplinkoje – šeimoje, mokykloje, bendraamžių būryje? Klausimas lieka retorinis. Aišku viena, kad visų vaikų norų tenkinti nebūtina, tačiau net ir sunkmečio sąlygomis, vaikų, paauglių reikmės negali likti netenkinamos. Neatsižvelgimas į vaikų, paauglių poreikius, skatina jų agresiją.
Viena iš nuomonių apie nusikaltusių paauglių bau-džiamumą yra ta, kad paaugliui (paprastai nelinkusiam nusikalsti) pats susidūrimas su teisėsauga jau yra rimtas išgyvenimas. Todėl manoma, kad ne visada reikia bausti pirmą kartą, nesunkiai nusikaltusius paauglius sunkiomis, realiomis laisvę apribojančiomis bausmėmis, nes dalis jų išaugę paauglystę, daugiau niekada nebe-nusižengia ir nebedaro nusikaltimų (4). Tokį vienintelį jų nusižengimą galima laikyti paauglystės laikotarpiui būdingu poelgiu. Dauguma žmonių paauglystėje buvo vienaip ar kitaip nesunkiai nusižengę, bet ne visi už tai buvo griežtai nubausti, nepaisant to, dalis žmonių dagiau niekada taip nesielgia. Tas paauglys, kuris jausis per griežtai nubaustas, vėliau gali dėl įvairių priežasčių (tame tarpe ir pykčio, keršto) stengtis sąmoningai ar nesąmoningai pateisinti nusikaltėlio vardą.
Būti vaiku nukentėjusiuoju, liudininku – ypatingai sudėtinga situacija. Vaiką liudytoją, nukentėjusįjį rekomenduojama apklausti kuo mažiau kartų, kad bereikalingų skausmingų išgyvenimų būtų sukeliama kuo mažiau. Lietuvoje kol kas tai dar yra menkai praktiškai įgyvendinamas dalykas. Praktika rodo, kad vaikai apie tą patį įvykį yra vidutiniškai apklausiami 2,3 ir daugiau kartų, nors mūsų įstatymai gina vaikus ir rekomenduoja juos apklausti tam tikroje aplinkoje, apklausai vadovaujant specialų pasiruošimą turinčiam specialistui. Svarbu, kiek laiko nuo įvykio iki apklausos yra praėję. Pakartotinos vaikų apklausos teikia jiems psichotraumuojančią patirtį. Mes, teismo vaikų psichiatrai, vaikų psichologai, taip pat kartais esame nepelnytai laikomi žalojančiais nukentėjusius vaikus. Svarbiausia ne pačios informacijos sunkumas, apklausos faktas, bet kiek empatiškai iš vaiko ši informacija priimama ir kada. Pasitaiko, kad vis dar apklausinėjama, kai po įvykio praeina pusmetis, metai ar daugiau, bet ką daugiau duoda toks vaikų pakartotinas apklausinėjimas, jei ne pakartotinę traumuojančią patirtį?
Teisinės informacijos apie vaikus konfidencialumas turi būti užtikrinamas remiantis šiais principais: neplatinti turimos informacijos, nesustiprinti vaikų išgyvenimų, apsaugoti, kad vaikai netaptų patyčių, apkalbų – savotiškos smurto kategorijos (kuri retai kada Lietuvoje suvokiama kaip smurtas) – auka.
Reikėtų paminėti dar vieną atliktos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos ekspertizės atvejį.
Tai byla įgavusi rezonansinį atspalvį dėl įvairiausių dalykų. Tai atvejis, kuris visų pirma tapo itin žinomu dėl žiniasklaidos aktyvumo. Paminėdama jį tik norėčiau atkreipti dėmesį į vaiko padėties, jo išgyvenimų visišką nepaisymą ir tai, jog šio penkiamečio vaiko psichikos pakartotinas traumavimas nesiejamas su žiniasklaidos ypač sudėtingos temos – mažamečio vaiko seksualinio tvirkinimo, prievartavimo eskalavimu, kuomet skelbiamos tėvų pavardės, vardai, mergaitės vardas.
Psichotraumuojančių vaikus pavyzdžių galėtume surasti labai daug, nes vaikų ir paauglių psichika yra itin jautri ir imli.
O vis dėlto, jeigu mums pavyktų užbėgti už akių vaiko konfliktinei situacijai, kol ji dar netapo krizine? Galima manyti, kad vaikų sunkių adaptacijos sutrikimų
būtų mažiau, jei mes, suaugusieji, išmokytume vaikus pažinti konfliktinę situaciją ir neleisti jai pereiti į krizinę su atitinkamomis visomis tokios situacijos pasekmėmis – sukrėtimu, nusivylimu, bejėgiškumo ar agresijos išgyvenimais.
Netinkamai išspręsta konfliktinė situacija tampa pavojinga, grėsminga dviem savo aspektais:
1.    Patiriančio konfliktinius, krizinius išgyvenimus asmens elgesys gali tapti nesocialiu, pavojingu, grėsmingu, sukelti nemalonių pasekmių tiek sau, tiek aplinkiniams iki nusikalstamos veikos įvykdymo.
2.    Netinkamas konfliktinės, krizinės situacijos išsprendimas sukelia tolimąsias pasekmes – sunkūs emociniai išgyvenimai gali užsitęsti iki sunkių psichikos sutrikimų atsiradimo (8).
Todėl, darant atlikto tyrimo prielaidas, norėtųsi siūlyti: siekiant išvengti, kad vaikai ir paaugliai nepakliūtų į jiems sudėtingas situacijas, reikia mokyti vaikus, paauglius tinkamai atpažinti tam tikras sudėtingas, grėsmingas, konfliktines, psichotraumuojančias situacijas. Mokyti vaikus, paauglius suvokti, kad reikia prisiimti atsakomybę už savo poelgius, žodžius bei mokėti juos ištaisyti. Mokyti paauglius daryti savarankiškus sprendimus ir už juos atsakyti, skatinti išreikšti save tinkamais būdais sau pačiam bei aplinkiniams. Mokyti vaikus, paauglius spręsti konfliktus, elgtis sudėtingose, grėsmingose situacijose, kad būtų išvengta krizinės, psichotraumuojančios patirties su atitinkamais sunkiais išgyvenimais bei tolimesnėmis pasekmėmis – psichikos sutrikimais.

IŠVADOS

1.    Vaikams, paaugliams psichikos sutrikimai neatsiranda „tuščioje vietoje“, jų išsivystymui lemiamą vaidmenį vaidina vaikų vidinės psichikos struktūros susidūrimas su jų psichiką traumuojančiais įvykiais, krizine patirtimi.
2.    Galima daryti prielaidą, kad vaikai ir paaugliai, turintys emocijų ir elgesio sutrikimų, į sudėtingas, krizines, smurtines ir kt. situacijas, kurios vėliau sprendžiamos teisiniu būdu (atliekamos teismo psichiatrinės ekspertizės), patenka nuo 3 iki 10 kartų dažniau nei vaikai ir paaugliai, neturintys šių sutrikimų.
3.    Įvykdžius paaugliui nusikalstamą veiką, jo amžiaus, elgesio, charakterio ypatumai, charakterio akcen-tuacijos paprastai nepripažįstamos psichikos anomalija ir vien dėl paaugliškų elgesio ir charakterio ypatumų, nebrandumo bei paauglystės amžiaus, nepilnamečiai negali būti atleidžiami nuo bausmės.
4.    Paauglių baudžiamumas – sudėtinga problema dėl paauglių psichikos struktūros jautrumo, imlumo,
nebrandumo, dėl tolimesnių pasekmių asmenybės vystymuisi.
5. Paauglių baudžiamumas kiekvieną kartą turi būti sprendžiamas individualiai, ypač atsižvelgiant į konkretaus paauglio psichikos ypatumus bei jo nusikalstamą veiką.
Literatūra
1.    Baudžiamoji teisė. Vilnius, 2003.
2.    Beitchman J., Zucher K., Hood J. A review of the short term effects of child sexual abuse. Child and neglect. 1991; 520-540.
3.    Daškevičius K. Teismo psichiatrija. Dembinskas A. Ir kiti. Psichiatrija. Vaistų Žinios. Vilnius, 2003.
4.    Drakšienė A., Drakšas R. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė. Vilniaus universitetas teisės fakultetas, 2008.
5.    Drazdauskienė R., Kilikevičienė V., Lesinskienė S. Blogo elgesio sindromas: netinkamas psichinis ir fizinis elgesys su vaiku. Pediatrija. 2009; (3):47-60.
6.    Lesinskienė S. Vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai. Vaikų ligos. Vadovėlis parengtas vadov. prof. Raugalei. Vilniaus universiteto leidykla, 2005; 666-685.
7.    Lesinskienė S., Karalienė V. Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi. Švietimo ir mokslo ministerija, specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, 2009.
8.    Polukordienė O.K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Vilnius, 2003.
9.    Rudalevičienė P. Seksualinės prievartos sukelta trauma, psichopatologijos išsivystymas. Sveikatos mokslai. 2006; (1-2):31-34.
10.    TLK 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Pasaulinė sveikatos organizacija, Ženeva. Vert. red. R. Bunevičius, A. Dembinskas. Medicina. Kaunas, 1997.
11.    Turk J, Graham P. Verhulst F. Child and adolescent psychiatry, a development approach. Oxford university press, 2007.

CHILDREN AND ADOLESCENTS PSYCHIC DISORDERS IN RELATION TO THEIR DELINQUENCY, CRIMINAL RESPONSIBILITY; ADAPTATION POSSIBILITIES

Summary

Key words: children and adolescents forensic psychiatry, children and adolescent’s psychic disorders, adolescent delinquency, adolescent criminal activity, sentence, criminal responsibility, limited sanity of adolescents.
The object of this survey is to analyze the influence of Children and Adolescents psychic disorders on their delinquency and criminal responsibility in the case of some offence. The goal is to focus on the influence of children and adolescents crisis experience on the development of psychic disorders, and possible offence.
The analysis encompasses typical disorders which are common between children and adolescents who came for the outdoor forensic psychiatry expertise to the Methodical Unit of the State Forensic Psychiatry Service, and Children and Adolescents Forensic Psychiatry Unit from November, 2007 to November, 2009 (during the period of 2 years).
The analysis is done concerning the disorders which are general speaking about the adolescents who had committed some crime, and – from the other side – disorders which are general speaking about the children and adolescents who had become the victims.
The dominant gender, age and disorders are established for both groups: 1) adolescents who were participants of criminal activity, and 2) children and adolescents who had fallen victims to the sexual molestation and rape which had been disclosed analyzing the circumstances of the case.
The attention is paid to the fact that psychological, psychic specificities of the adolescence make influence, and might play a fatal role concerning the chosen behavior. Thus in this work the inevitable appearance of some or the other psychical disorders is analyzed in relation to adolescents’ criminal activity or their suffering being victim, that means in any case after the encounter with the law enforcing institutions.
It must be stressed that in this analysis one of the most difficult and contradictory situations in the law proceedings – that is the limited sanity of the adolescents – is addressed. It became obvious after numerous forensic psychiatric expertises that children and adolescents can not absolutely and fully understand their actions.
It is stressed that it is essential to highlight the fact that after the analysis of children and adolescents’ psychic disorders in the context of forensic developments, there become noticeable psychic disorders which had developed as the result of extraordinary experience.
As the paper was meant to address the general audience of practitioners, the practical material from children and adolescent psychiatric forensic expertises is abundant. The main aim of this paper is to encourage raising questions in the way of disclosing of contradictions of those situations in which children and adolescents encounter law and judicial system. Might it be possible to make that encounter less devastating if it is possible at all? The encounters described in the paper show how they make the psychic crisis deeper, and the most complicated of negative consequences is the forthcoming development of severe psychic disorders.

VIDA KILIKEVIČIENĖ
Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos

„Sveikatos mokslai“, 2010 m. Nr. 2

[PDF]

Share

Komentaras bus šalinamas, jeigu naudojami necenzūriniai žodžiai, vulgarūs, skatinantys smurtą, grasinantys, įžeidžiantys, nerišlūs išsireiškimai.
Pagarbiai,
Administratorius.